Balsas.lt

 Šiauliečiai visą Lietuvą pranoksta originalumu. Jie nesitenkina įprastais lietuviškais vardais, renkasi įmantrius, sudėtingus. Jeigu susipažinote su Sidu, Arinda ar Deirida, labai didelė tikimybė, kad jie yra šiauliečiai. Kitų regionų gyventojai seka šia mada, tad lietuvio ausiai neįprastų vardų daugėja.

Videta - per klaidą

Pabandėme išsiaiškinti, kas lemia keistų vardų fenomeną Šiauliuose. Užsukome į šio miesto Civilinės metrikacijos skyrių. O jam vadovauja moteris nekasdienišku, taigi tipišku šiaulietišku vardu - Videta Samienė! Tad gerbiamos vedėjos pirmiausia ir pasiteiravome, kas jai tokį vardą išrinko.

“Netyčia tėvams taip išėjo, - nusijuokė V.Samienė. - Kai gimiau, mama tėčiui parašė lapelyje “Violeta”, jis su tuo popierėliu nužingsniavo į civilinės metrikacijos skyrių. Darbuotoja, matyt, ne taip perskaitė, parašė “Videta” - štai ir visa paslaptis.”

Ponia Videta originaliu vardu labai patenkinta, niekada dėl jo neiškilo jokių keblumų. Tiesa, vyresnioji jos sesuo irgi turi nedažnai pasitaikantį vardą. Rina. Ši šeima tik patvirtina taisyklę, kad Šiauliuose apstu kūrybingų tėvelių, sumąstančių savo naujagimiams ypatingus, dar negirdėtus vardus.

Erotas - gražu?

“Gerbiame tėvelių pasirinkimą, naujagimius registruojame tokiais vardais, kokių jie pageidauja, - pridūrė V.Samienė. - Aišku, jei jau visai nueinama į pūdymus, bandome atsargiai patarti, siūlome pagalvoti, ar vaikas paaugęs gerai jausis.”

Įprastais vardais šiauliečiai ne itin žavisi. Pavyzdžiui, pernai mieste tik vienas berniukas buvo pavadintas Vladu, nors Lietuvoje šis vardas gana dažnas. Kadaise Alma buvo labai populiarus vardas, o dabar retenybė.

Apsisprendę suteikti vaikučiams išskirtinius, neįprastus vardus, tėvai pasakoja išgirdę juos užsienio serialuose, perskaitę knygose. Ar tiesiog pildo valdingų senelių pageidavimus. Suintensyvėjus emigracijai ne viena šeima panoro savo kūdikį pavadinti svetur nugirstu vardu. Lietuvoje jis skamba juokingai ar net atgrasiai, bet tėvams gražu, ir tiek. Nors nesunku suprasti, kad kol kas dar tik pypliai Erotas, Darvinas, Maksimilijonas, lakstantys Šiaulių gatvėmis, užaugę bus labai patenkinti tėvų išmone.

Naujagimiui davę keistai skambantį vardą tėvai ne visada ilgai juo džiaugiasi. Atsitokėję jie mina Civilinės metrikacijos skyriaus slenkstį ir prašo jį pakeisti. Bet šaukštai po pietų. Kol vaikui dar nėra 7-erių, prie jau turimo dar galima pridėti antrą vardą. O pasikeisti vardą gali tik pats jo savininkas, ir tik sulaukęs pilnametystės.

Tautiškumo bastionas

Kaunas į Šiaulius žiūri kiek iš aukšto. Mat Laikinojoje sostinėje visais laikais populiarūs buvo lietuviški, tautiniai vardai. Pastaruoju metu jų tik daugėja.

“Šiemet, Lietuvos Tūkstantmečio metais siūlėme tėveliams suteikti savo mažyliams gražius lietuviškus vardus, - sakė Kauno miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėjas Kęstutis Ignatavičius. - Kad žinotumėt, koks susidomėjimas kilo! Tėvai ėmė teirautis, kokie tie tikrieji lietuviški vardai, mielai juos rinkosi. Net neabejoju, kad Kaune naujagimių tikrais lietuviškais vardais tikrai yra daugiausia!”

Žinoma, ir Kaune yra baltų varnų. Šiemet buvo suteikti Silvianos, Dairono, Kastijaus, Meinardo, Aletos vardai. Vieną mažylę net dviem išskirtiniais vardais tėvai pavadino - Bangele Uogele! O dar įdomesnių vardų porų sugalvoja mišrios šeimos. Pavyzdžiui, Jybin Vėjas, Karenas Neitas, Abodona Lilita.

“Raginčiau visiems tėveliams būti savo šalies, tautos patriotais. Tokių gražių lietuviškų vardų turime, kam rinktis kažkokius importinius naujadarus, sunkiai ištariamus ir parašomus vardus?” - stebėjosi K.Ignatavičius.

Tradicijos nemielos

“Šiemet pasitaikė pageidaujančiųjų vaikučius pavadinti tradiciniais vardais, bet tokių buvo nedaug, - apžvelgė metų “derlių” sostinės Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotoja Agnė Lukauskaitė. - Štai prieš kelias dienas registravome Algimantą, kiek anksčiau - Antaną, Joną. Vis dėlto dažniau renkamasi tradicinių vardų variacijas, pavyzdžiui, Jonė, Jonis.”

Net Vytautas, Petras, Juozas, Adelė dabar visiškai nepopuliarūs.

O pajūrio gyventojai linkę rinktis vardus, kurie susiję su šio krašto vietovardžiais - Rusnė, Nida. Dar prieš keletą metų vienvaldis tarp populiariųjų buvo Deivydas. Dabar jis visiškai užmirštas.

Užtat netrūksta išskirtinių vardų! Darintas, Astijus, Darenas, Endrius, Antaris, Aironas, Aidaras, Giris, Neitanas, Rėjus, Dilbardas, Fabijus, Keira, Evija, Aidesta, Atėnė, Dastina, Šarlotė, Lėja, Amelija. Vienas užsispyręs šilutiškis tėvelis paprašė dukrą registruoti Mios - be “j” raidės - vardu. Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojai neturi teisės atkalbinėti, tačiau tuomet nesusilaikė - įtikino, kad paaugusią dukrą vaikai vadins tiesiog Me. Tėvelis net sutriko. Tuojau pat paskambino žmonai, pasitarė, ir nusprendė, kad “j” raidė nemaišys.

Teisėjų gerų nebūna

Gerutis VARANAVIČIUS - Kauno apylinkės teismo teisėjas:

Gražus, mažybinis lietuviškas vardas - kodėl turėčiau būti juo nepatenkintas? Tiesa, kai oficialiuose renginiuose tenka prisistatyti, per salę taip ir nuvilnija smagus šurmuliukas. Vaikui toks vardas, žinoma, labiau tinka. Pastebiu, kad kuo toliau, tuo labiau vardas man pradeda nebetikti. Ir ne vien dėl to, kad jis mažybinis, bet ir dėl mano profesijos. Žinia, teismo nuosprendžiu abi šalys niekada nebūna patenkintos. Pasitaiko, kad nuteistieji ar jų draugai paburbuliuoja - koks teisėjo vardas, o kaip griežtai nuteisė! Kažkada ir per “Dviračio žinias” laidos vedėjas dėl to šaipėsi. Nesupykau, bet juk ne vaikas sau vardą renkasi.

Dabar vis dažniau pagalvoju, kad malonybinių vardų vaikams nereikėtų duoti jau vien dėl to, kad jie visada nebus vaikai. Beje, įdomiausia, kad manęs tėvai niekada nevadino Geručiu - jiems buvau Gėris, Gerius. Su mano gimimu apskritai ne vienas kuriozas yra buvęs. Kai tėtis nuėjo gimimo įregistruoti, neapsižiūrėjusi darbuotoja parašė, kad aš būtent tą dieną ir gimiau.

Todėl buvau priverstas gimtadienį švęsti 
2 kartus: tikrąją gimimo dieną ir oficialiąją - po 8 dienų. Jau teisėjaudamas nusprendžiau “baliukus” apmažinti - kreipiausi dėl gimimo datos atitaisymo. Tam reikėjo nuvykti į Kauno klinikas pažymos, o joje teparašyta, kad Varanavičienė pagimdė kūdikį. Viskas. Lytis - neaišku kokia. Kiek teko aiškintis, kol įrodžiau, jog tikrai esu tas pats Varanavičienės sūnus, kad ne dukrą ji tada pagimdė.

Vardas išpranašavo karjerą

Jarda PAUKŠTIENĖ - Ministro pirmininko atstovė spaudai:

Tokį keistą vardą man išrinko tėtis. Pripratau, susigyvenau, dabar jau esu patenkinta. Bet vaikystėje oi kaip pykau dėl to. Vis klausinėjau, kodėl tokį nelietuvišką vardą davė. Ar negalėjo, vis zyzdavau, kokia Daiva pavadinti. Mama, tiesa, prasitarė turėjusi kitą variantą. Džilda! Hm, tada geriau jau Jarda. O tėtis, neapsikentęs mano priekaištų, nuvežė į gimtinę Žemaitijoje ir supažindino su tokia bobute, vardu Jarda. Tik tada patikėjau, kad tai lietuviškas senovinis vardas. Nors mokykloje labai dėl jo kentėjau - pravardžiuodavo mane vaikai kaip tik galėdavo.

Studijuodama universitete patyriau šoką, kai susipažinau su studentu čeku, kurio vardas - kaip mano! Ir kuris tvirtino, kad Jarda - tikrų tikriausias čekų nacionalinis vyriškas vardas!

Galų gale išsiaiškinau, kad tai judėjiškos kilmės vardas, kildinamas iš Jordano upės pavadinimo ir reiškiantis “srovė, tekanti aukštyn”. Be to, aktorius Juozas Miltinis, kuriam kadaise tvarkiau archyvą, pasiūlė mano vardą perskaityti iš kito galo. Ad - raj. Argi, nusijuokė jis, įmanoma rasti tobulesnį vardą moteriai? Juk moteryje viskas vienoje vietoje - ir rojus, ir pragaras! Tai ir ėmė šis vardas man patikti.

Svetimi vardai - lietuvybės naikinimas

Libertas KLIMKA - Etnologas:

Jeigu norime būti lietuviais, turėtume nepamiršti ir lietuviškų vardų, išlaikyti tradiciją. Juolab kad dabar galima vaikui ir du vardus parinkti. Vieną - krikščionišką ar iš antikos pasaulio, kitą - tautišką. Vaikas užaugs ir galės pasirinkti, kurio labiau norės.

Pastarojo meto mados vaikams suteikti išskirtinius, įmantrius, modernius vardus, mano nuomone, tėveliams nereikėtų vaikytis. Juk mada ateina ir praeina, o vardas žmogui lieka visam gyvenimui. Kitaip sakant, mados sezonas daug trumpesnis už žmogaus gyvenimą. Be to, kartais keisti vardai ir skamba juokingai, ir jų kilmė nesuprantama, nepaaiškinama. Dėl to tokius vardus turį asmenys gali nejaukiai pasijusti.

Anksčiau vardus rinkdavo bažnyčioje, iš krikščioniškojo vardyno. Tai būdavo vien šventųjų kankinių vardai. Laikui bėgant vaikams imta suteikti ir kunigaikščių, kitų istorinių asmenybių turėtus vardus.

Tautinių vardų tradicija susiformavo palyginti neseniai, XIX amžiaus pabaigoje - XX amžiaus pradžioje. Tai išties labai graži tradicija, vienas iš ryškiausių tautiškumo požymių.
Mano vardas, tiesa, nėra tautinis. Mat gimiau tuo laiku, kai laisvė buvo nutolusi. Todėl tėvai mane ir pavadino simboliniu vardu, lotyniškai reiškiančiu laisvę.

Virginija Grigaliūnienė