Sekmadienį prasidėjo adventas – krikščionių susikaupimo ir apmąstymų metas prieš Kalėdas, laikas iki Jėzaus Kristaus gimimo. Šis laikotarpis siejamas su rimtimi ir apmąstymais, su susilaikymu nuo triukšmingų linksmybių. Kaip derėtų elgtis šiuo laiku, papasakojo etnologas Libertas Klimka.

Etnologo teigimu, pirmiausiai adventas – bažnytinių, liturginių metų pradžia, laiko atskaitos taškas. „Katalikų pasaulyje laukiama išganytojo gimimo. Tas laikas skirtas apmąstymams, susikaupimui. Tai visų metų darbų, sąžinės apskaitos metas“, – sakė etnologas. Jo teigimu, savitai šį laikotarpį nuspalvina ir senosios kaimo tradicijos.

Nuotaiką skaidrino turgūs

„Pagrindiniai lauko, didieji rudens darbai baigti. Tai buvo bendravimo metas, kai kaimo bendruomenės susirinkdavo, dirbdami neskubų darbą pasipasakodavo, kalbėjo apie gyvenimą. Ypač pagražindavo šį laiką šventinė prekyba“, – sakė E.Klimka, pasakodamas primirštas ir prekybos centrų išstumtas tradicijas.

Jo teigimu, specifiniai, gražūs advento turgūs vyko kiekvieną savaitgalį. Pirmasis pirmąjį advento savaitgalį vykdavo šiltų drabužių turgus, vadinamas šeškaturgiu. „Šeškų kailiukais rūbus puošdavo, apykakles, rankogalius. Buvo parduodama viskas, kas gins nuo žiemos speigų: šalikai, pirštinės, megztiniai, vilnos gaminiai, kailinukai. Toks turgus geriausiai buvo išlikęs šiaurinėje Lietuvos dalyje“, – pasakojo L.Klimka.

Antrasis – skaistaturgis – dovanų turgus, kuriame pinigus lietuviai leisdavo pirkdami dovanas artimiesiems, mylimiesiems. Paskutinysis, trečiasis, turgus buvo vadinamas saldaturgiu, mat jo metu šeimininkės jau apsirūpindavo maistu artėjančioms Kūčioms ir kitoms didžiosioms šventėms. „Stalas turėjo būti gausus, ypač per Kalėdas. Kūčioms senovėje užtekdavo 9 valgių. Saldaturgyje pirkdavo visko: spanguolių, aguonų, kiaulienos, žąsį...“ – sakė žinovas.

Vainikai – iš Vakarų

Pasak L.Klimkos, advento vainikai buvo žinomi tik vakarinėje Lietuvos dalyje, prūsams artimoje dalyje, nes jie susiję su liuteronų evangelikų tikėjimu. „Tai graži tradicija. Europoje advento vainikai dažniausiai kabinami ant durų, o pas mus jie dedami viduryje stalo. Pirmą sekmadienį statydavo vieną žvakę, antrą – dvi, trečią – tris, o per Kalėdas – keturias.

Jos simbolizavo keturis metų laikus, keturis trobos kampus“, – sakė etnologas. Jis pabrėžė, kad gruodį per adventą netrūksta išskirtinių dienų, susijusių su papročiais: gruodžio 4-ąją Šv.Barbora – Avelių diena, gruodžio 6-ąją Šv.Mikalojus, arba Arklių diena, gruodžio 13-ąją Šv.Liucija, arba Šviesos diena. Per Šv.Liuciją buvo įprasta Baltijos kraštuose deginti žvakes.

„Nuo šios dienos yra 12 dienų iki Kalėdų. Pradedant Šv. Liucija buvo degama po žvakę, kiekvieną dieną vis viena daugiau, kad visiems būtų šviesiau“, – sakė L.Klimka. Anot jo, per tas 12 dienų ypač mėgstama spėti orus, tapatinant kiekvieną metų mėnesį su diena: gruodžio 13-oji – sausis, 14-oji – vasaris ir t. t. Šios dienos laikomos tikruoju švenčių laukimo laikotarpiu – vaikai kurdavo eglutės papuošimus, karnavalinius drabužius.

Švęsti per adventą nederėtų

Anot L.Klimkos, vadinamieji kalėdiniai vakarėliai, įmonėse ar mokyklose pradedami švęsti jau nuo gruodžio pradžios, kertasi su advento tradicijomis. „Advento laikotarpis būdavo be linksmybių. Tai džiaugsmingas laukimas, bet be muzikos ir šokių. Tik dzūkai padainuodavo, šokdavo ratelius, kurie labiau panašūs į apeigas. Linksmintis geriausia būtų sulaukus tarpušvenčio – nuo Kalėdų iki Trijų karalių geriausia būtų minėti šventes“, – rekomendavo etnologas.

NUORODA Į STRAIPSNĮ 

Straipsnio autorė - Karina Ziminaitė