Šių metų pavasaris žengia be ypatingų šuolių, labai dėsningai – tai rodo palaipsniui į žemę susigeriantis ar laukų balose telkšantis tirpsmo vanduo, sparčiai džiūstanti žemė ir pernykštė žolė.

Atsivėrusiuose plikuose paviršiaus plotuose gausu gyvybės. Dauguma dabar stebimų aktyvių rūšių sėkmingai peržiemojo – vorai, vabzdžiai. Prie pelkių, saulės šildomuose miško retmių pakraščiuose galima surasti po žiemos atsibudusius, tik labai lėtus gyvavedžius driežus ir gyvates angis.

Laukuose, prie žolės kupstų, po krūmais esančiuose guoliuose glaudžiasi kiškiukai – kovą gimusiems pirmosios vados jaunikliams tenka daugiausia išbandymų. Šie žvėreliai pilkšvai rusvi, derantys prie aplinkos, todėl juos sunku pamatyti.

Pirmosios vados kiškiai neskleidžia jokio kvapo, jų neužuodžia plėšrūnai: lapės, mangutai, benamiai šunys ar katės.

Iš savo žiemojimo vietų urveliuose, po kelmais pasirodys ir pievinės varlės – mes dažnai net neįsivaizduojame, kad jos neršti keliauja tada, kai naktimis būna dar šaltoka, ir tik dienomis atitirpsta balokšnių ledas. Varlių kelionė į neršto vietas trunka ilgai ir būna labai pavojinga – jos gali pakliūti gandrui, suopiui, krankliui, ežiui...

Labiau atšilus naktims, pabudo ir ežiai. Išnaudoję rudenį sukauptą energiją, jie - labai alkani, todėl dabar ežiams tinka viskas – varlės, vabzdžiai, prie kelio surasti žuvę, į mašinas atsitrenkę paukščiai, vabalai. Ežiams labai patinka ir ančių kiaušiniai.

Tokiu metu didžiosios antys jau padeda pirmuosius kiaušinius – pradžioje dar nebūna jokio lizdo, o kiaušinius, nors tinkančius prie pavasario aplinkos, lengvai pastebi varniniai paukščiai, nendrinės lingės. Suradę kiaušinius ežiai dantimis pralaužia jų lukštą ir mėgaujasi šviežiu maistu. Žinoma, tik dalis pirmųjų dėčių žūsta, kitos sėkmingai išperimos.

Tačiau viso šio pavasario sujudimo ir gyvybės proveržio didybės mes galime neišvysti: kiekvieną pavasarį, vos pradžiūvus, ima rūkti deginama žolė. Dažnai taip tik slepiamas neūkiškumas, nes pernai žolė liko nenušienauta.

Apie pavasario gaisrų žalą kalbama ne vieną dešimtmetį, visi žino, kad žolės gaisruose žūsta ir kiškiai, ir driežai, varlės, ežiai, pirmosios paukščių dėtys. Tačiau vis tiek - atėjus pavasariui plyksteli ugnis ir padangę užgobia juodi aitrūs dūmai...

Neleiskite kilti ugniai, pasakykite tai visiems pažįstamiems, kaimynams. Suradę tokį pievos gaisrą – gesinkite, kovokite ne su gamtos, o su žmogaus rankų sukelta stichija. Jei pastebėsite padegėją, būtinai skambinkite aplinkos apsaugos inspektoriams, gaisrininkams. Visi turime suprasti: toks pranešimas – pagalba milijonams gyvybių, kurios gali žūti ugnyje.