Ryt jau Kūčios. Išvydę danguje Vakarinę žvaigždę, sėsime prie Kūčių stalo.

Vakarinė žvaigždė - tai Venera, trečias pagal ryškumą dangaus kūnas po Saulės ir Mėnulio. Vakarine ją žmonės pavadino turbūt todėl, kad ryškiai suspindi vakaruose sutemus, kai tik nusileidžia Saulė. Biblijoje pasakojama, jog gimus Kristui apie tai pirmoji pasauliui pranešė padangėje virš Betliejaus sutviskusi žvaigždė. Ji ir parodžiusi kelią trims karaliams išminčiams. Šie, pamatę žvaigždę, suprato, kad gimė pasaulio Atpirkėjas, ir iškeliavo pasveikinti kūdikio. Kūčių vakarą Venera ir siejama su šia žvaigžde.

Kūčių ir Kalėdų šventės taip pat kildinamos iš mūsų proprotėvių pagarbos gamtai. Gruodžio pabaigoje stoja tamsiausias metas - trumpiausios dienos ir ilgiausios naktys. Tada visa Žemė, visa Gamta tarsi stabteli, užsnūsta tamsybėje. Laimė, ši pauzė trunka neilgai, po kelių parų dienos pradeda pamažu ilgėti, naktys - trumpėti...

Šis gamtiškojo lūžio metas - vasaros saulėgrįža - dar nuo antikinių laikų buvo švenčiamas visame pasaulyje, džiaugiamasi šviesos pergale prieš tamsą. Įsigalėjus krikščionybei ši pagoniškoji šventė katalikų kraštuose pradėta tapatinti su Kristaus gimimo diena - Kalėdomis.

Kokios Kūčios ir Kalėdos be eglaitės. Jau nuo žilų laikų ji turėjo žmonėms magiškos reikšmės, nes žaliuoja ir vasarą, ir žiemą, todėl simbolizuoja gyvybės atsiradimą. Nuolat žaliuojanti eglė tinka Saulėgrįžos - Kalėdų šventei ir kaip atgimimo bei vilties medis laukiant šviesos ir pavasario. Tuose kraštuose, kur eglių nėra, trumpiausią metų dieną gyventojai savo namus puošia žalios palmės ar kitokio medžio šakelėmis.

Tačiau senovėje prieš Saulėgrįžą - Kalėdas žmonės nekirsdavo ir nesitempdavo namo visos eglaitės ar kito medžio - pakakdavo šakos. Ir neapkarstydavo jos, kaip dabar, visokiais papuošalais - medžio šaka savaime buvo puošmena, gražino ir gaivino namus.

Vėliau atsirado paprotys metų pabaigoje gražiausias miško egles apkabinėti obuoliais, kiaušiniais, kitomis gėrybėmis. Taip norėta įsiteikti medžiuose gyvenančioms miško dvasioms, kad šios būtų draugiškos žmonėms. Tikėta, jog jos gali nulemti šeimos likimą ir derlių. Ar praversdavo dvasioms tos lauktuvės - nežinia, tačiau paukščiai ir kiti miško gyvūnai tikrai apsidžiaugdavo.

Žmonės iki šiol tiki apsaugine spygliuočių galia. Eglių šakutėmis nubarstomas takas į namus, kuriuose pašarvoti mirusio žmogaus palaikai. Kūčių dieną kadagių šakelių primėtoma ant grindų - esą apsaugos namus nuo piktų dvasių.

Tik maždaug XVI amžiuje pradėta eglaites kirsti, nešti į būstus, miestų aikštes ir puošti. Manoma, ši tradicija atsirado Vokietijoje, o paskui išplito ir kituose kraštuose. Mūsų broliai latviai didžiuojasi, kad viena pirmųjų kalėdinių eglių buvo pastatyta Rygos aikštėje 1510 metais.

Eglutes žmonės puošdavo meduoliais, obuoliais, saldainiais, kartais - popierinėmis gėlėmis. Žiemą obuoliai būdavo skanėstas, o ką jau kalbėti apie saldainius.

Eglaitės - ne tik atgimimo ir vilties simboliai, jos praverčia ir tam, kad Kalėdų Senelis turėtų kur palikti dovanas. Senesniais laikais jis atnešdavo dovanų tik geriems vaikams, o dabar dažnoje šeimoje jų Kalėdų rytą po eglaite randa ne vien mažieji, bet ir suaugusieji. Taigi laikai vis dėlto gerėja...

Tačiau etnologai primena: pagal tradicijas eglaitės neturėtų būti puošiamos anksčiau negu Kūčių - gruodžio 24-osios - vakarą. Tad kažin ar etnologijos specialistams patinka dabartinė mada Kalėdų egles dabinti ir šviesas ant jų įžiebti kuo anksčiau. Kai kurie miestai net lenktyniauja, kas anksčiau tai padarys.

Be to, papuošta eglutė ar jos šaka turi būti laikoma namie iki pat Trijų karalių - sausio 6-osios. Nereikėtų, kaip dabar neretai daroma, išmesti tų kalėdinių viešnių pro langus ar nublokšti į šiukšlių konteinerius, kai tik baigiasi Naujųjų metų šventė.

Prieš Kalėdas miškų urėdijos, privačių girių augintojai parduoda daugybę kalėdinių eglaičių ir šakų. Tiesa, kai kurie žmonės puošia dirbtines egles. Šiuo metu diskutuojama, kas labiau kenkia gamtai - žaliaskarės kirtimas ar plastikinė jos imitacija, kuri nesuyra šimtus metų, negana to, ją gaminant teršiama aplinka.

Nesileisdami į šias diskusijas norėtume patarti ieškoti miškininkų parduodamų ar dalijamų eglaičių bei jų šakų, o ne pirkti iš perpardavėjų, miškavagių ir panašių verteivų, kurie prieš Kalėdas nusiaubia valstybinius ir privačius eglių jaunuolynus.

Miškininkų parduodamos eglaitės būna iškirstos iš specialiai Kalėdoms auginamų jų plantacijų arba išretintos iš tų vietų, kuriose augti neturėtų, - po elektros linijomis ir kitur. Šakos renkamos eglynų kirtavietėse. Šitaip įsigydami eglaičių ar jų šakų nenusikalsime nei gamtai, nei sąžinei.

Žinoma, geriausia, kai kalėdiniam džiaugsmui pakanka tik eglišakės. Ypač tuose namuose, kur vaikai jau užaugę.