Kad išsaugotumėme savo informacijos ir duomenų saugumą ekspertai siūlo kurti kaip įmanoma sudėtingesnius ir ilgesnius slaptažodžius, niekada nenaudoti jų pakartotinai internetinės bankininkystės prisijungimo programose ir saugoti juos tik savo atmintyje.

Frank Stajano mano turintis geresnį sprendimą. Kembridžo kompiuterinių mokslų tyrėjas pristatė atradimą, pavadinimu „Piko“.

Tai mažas kompiuteris, atliekantis tūkstančius skirtingų paslaugų ir įrenginių funkcijų,kurį su savimi galėsite nešiotis visur. Piko vartotojams nebereikės galvoti sunkiai įsimenamų slaptažodžių, ar jaudintis dėl jų „nulaužimo“.

„Piko“ veikia kaip atminties protezas, jame išsaugomi autentiški skiriamieji ženklai, prietaisas leidžia pakeisti „tai ką jūs žinote“ į  „tai ką jūs turite“, – sako Stajano.

Deja, „Piko“ dar neegzistuoja. Tačiau Stajano jau turi įsivaizduojamą sistemą bei daug genialių idėjų kaip sukurti tokį universalų kišeninio laikrodžio dydžio įrengimą.

Pasak Stajano, tai būtų mažas kompiuterinis prietaisas su radiju ir kamera. Jis būtų naudojamas kaip rakto kriptografija – generuotų ir saugotų tūkstančius viešų ir privačių raktinių porų. „Piko“ kamera galės perskaityti vizualinį kodą prisijungimo ekrane ir radijo bangomis išsiųsti jį į nuotolinio prisijungimo serverį.

Ten slaptažodis bus užšifruojamas slaptais ženklais, kurie prieinami tik tam serveriui.Vėliau serveris išsiųs pranešimą, kurį galės iššifruoti tik unikalusis „Piko“ kompiuteris.

Be to, kad kompiuteris galės generuoti bet kokio sudėtingumo slaptažodžius ir nereikalaus vartotojo jų prisiminti, jis turi ir dar du didelius privalumus. Pirma, niekas negalės jūsų slaptažodžio „nulaužti“. Antra, priešingai nuo įprastinių slaptažodžių, jų nereikės nuolat keisti – kartą užšifravus slaptą kodą, jo niekas negalės išsiaiškinti išskyrus jus.

Kas atsitiks, jei pamesite šį unikalų prietaisą? Šioje vietoje Stajano sistema krypsta dar įdomesne linkme. Jis siūlo, kad vietoje „Piko“ prietaiso vartotojai su savimi turėtų nešiotis „Piko kloną“, kuris nuolat palaiko ryšį su nuotoliniu radiju, informuodamas „Piko“, kad jis yra netoliese.

Stajano sako, kad „Piko klonas“ būtų toks prietaisas, kurį vartotojas galėtų visada su savimi dėvėti, taip pat kaip diržą, akinius, aksesuarus ar net poodinius implantus. Šių „Piko klonų“ dėka, net ir pametus „Piko“ prietaisą, radijo bangomis tai būtų pranešta klonui ir „Piko“ automatiškai išsijungtų.

Ir tik tuo atveju, jei „Piko“ būtų pavogtas kartu su savo klonu, Stajano siūlo, kad prietaisas turėtų atpažinti savininko piršto atspaudus ir prisijungimą prie įrengimo galima būtų atlikti tik kartą per dieną.

Sunkiausia, žinoma, Stajano idėją paversti realybe. Tačiau pirmieji žingsniai jau žengti ir pamažu yra einama reikiama kryptimi.